Apie valstybinius miškus PDF Spausdinti
Penktadienis, 11 Vasaris 2011 12:41

 

Valstybiniai miškai - podukros vietoje?

 

Visi vaikystėje esame girdėję kokią nors pasaką apie piktąją pamotę, kuri labai mylėjo ir lepino savo dukrą, bet visaip engė ir išnaudojo podukrą. Nors podukra buvo rūpestinga, darbšti – plušėdavo nuo aušros iki sutemų, bet vis tiek niekaip negalėjo įtikti pamotei, kuri dažnai dar būdavo ir ragana. Ir ko daugiau gali tikėtis iš raganos? Pasaka – tai pamokantis fantastinis kūrinys, kurio potekstėje visada galima įžvelgti glaudžias sąsajas su realiu gyvenimu, morale, dvasinėmis vertybėmis. Pasakų pabaiga beveik visada būna laiminga, o skriaudžiamieji tampa laimėtojais. Ką tai turi bendro su miškais? Ogi tai, kad valstybė su valstybiniais miškais elgiasi kaip ta pasakų pamotė su podukra. Nors oficialiai pripažįstama, kad valstybinių ir privačių miškų tvarkymui turi būti keliami tie patys reikalavimai, tačiau realybėje taip nėra. Valstybiniams miškams užkrauta gausybė įvairiausių prievolių, jie griežčiausiai kontroliuojami, o privatiems miškams greitai gali nebelikti jokių reikalavimų ir jokios kontrolės.

 

Tautvydas Trumpa,

ŽL korespondentas

 

Oligarchų samdiniai mojuoja kirviais

Yra tokia Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA), kuri, kaip teigia jos kūrėjai, šiuo metu vienija apie 2 proc. privačių miškų savininkų (5000 iš 240 000). Kiek narių yra iš tikrųjų – vienas Dievas žino, nes niekas iš mano pažįstamų, turinčių miško, nėra šios organizacijos narys ir beveik nieko apie ją nėra girdėjęs. Bet nuo pat susikūrimo pradžios 1993 m. LMSA aktyvistai visada labai daug pretenzijų reiškė valstybei ir valstybiniam miškų sektoriui. Kuo toliau – tuo akivaizdžiau, kad ne dėl privačių miškų savininkų švietimo, ekologinio sąmoningumo kėlimo, kooperacijos skatinimo ar smulkiųjų miško savininkų interesų gynimo buvo sukurta ši organizacija. Gerai pastudijavę LMSA veiklą bei narių sąrašą suvoksite, kodėl šios organizacijos veikėjai taip įnirtingai ragina intensyvinti valstybinių miškų kirtimą, didinti kirtimus valstybės saugomose teritorijose, „reformuoti“ (tiksliau – sugriauti) valstybinę miškų valdymo sistemą, privatizuoti valstybinius miškus ir pan. Kaip teigiama LMSA tinklapyje „LMSA nariais yra 13 miško savininkų kooperatyvų ir įmonių, asociacijos veikloje dalyvauja 11 bendradarbiaujančių su LMSA įmonių. LMSA tinklo bendrovės jau tapo stambiausiu partneriu medienos pramonei privačių miškų sektoriuje. 2004 m. miško savininkų kooperatyvų ir įmonių konsoliduoti medienos pardavimai viršijo 400 tūkst. m3, kas sudaro 17 proc. iš privačių miškų teikiamos medienos, arba 7 proc. visos medienos pasiūlos Lietuvoje“. Taigi, LMSA labiau domina miškų kirtimas ir prekyba mediena, o privačių miškų savininkų interesų gynimas tėra priedanga. LMSA tinklo bendrovės daugiausia užsiima miško kirtimu valstybiniuose ir privačiuose miškuose, taip pat nenukirsto miško pirkimu ir medienos pardavimu. O kai kurias su LMSA bedradarbiaujančias ir medienos perdirbimu bei šilumos gamyba užsiimančias įmones galėtume priskirti labai turtingoms oligarchinėms struktūroms. Štai kodėl LMSA vadukai taip aistringai ragina kirsti kuo daugiau miškų ir koneveikia gamtosaugininkus bei saikingai miškus kertančius miškininkus. Matyt, Lietuvos Prezidentė yra teisi, sakydama, kad Lietuvą valdo oligarchai – šiemet valstybinių miškų kirtimų apimtys yra žymiai padidintos.

 

Gaižus kniaukimas

Visa LMSA veikla pagrįsta įkyriu verkšlenimu, kad skriaudžiami privačių miškų savininkai ir nuožmiu reikalavimu jiems išskirtinių teisių bei laisvių. Gerai prisimenu, kai LMSA pirmininkas A. Gaižutis postringaudavo, jog miškų urėdijos ir privačių miškų savininkai yra konkurentai, todėl miškininkai negali vykdyti net menkiausios privačių miškų kontrolės. O Vokietijoje ir šiandien miškininkai kontroliuoja privačius miškus, ir niekas ten nemato dėl to problemų. Tenykščiai miškininkai kontroliuoja net privačių medelynų veiklą, užauginamų miško sodmenų kokybę. Bet Lietuva – ne Vokietija, čia mat miškininkai gali specialiai žlugdyti konkuretus, privačių miškų savininkus, todėl Lietuvoje miškų kontrolės funkcijos buvo perduotos Aplinkos ministerijos regioninams aplinkos apsaugos departamentams. Atrodytų, kad viskas puiku: kontrolė vienoda ir valstybiniams, ir privatiems miškams. Bet vėl pasigirdo gaižus kniaukimas, kad reikia keisti Miškų atkūrimo ir įveisimo nuostatus, nes labai jau nepatogioje padėtyje atsidūrė miškų inspektoriai ir privačių miškų savininkų vardu besidangstantys bei neaiškių tikslų siekiantys veikėjai. Tapo akivaizdu, kad didelė dalis privačių miškų arba visai neatkuriami, arba labai prastai atkuriami. Vieša paslaptis, kad daugumą atkurtų (iš tikrųjų neatkurtų) privačių miškų būklę būtų reikėję vertinti nepatenkinamai. O juk kiek LMSA aktyvistai triūbyjo, kad privatūs miškai tvarkomi geriau, privatininkai ūkininkauja efektyviau ir pan. Todėl rastas saliamoniškas sprendimas – taip pakeisti Miškų atkūrimo ir įveisimo nuostatus, kad ir nieko nedarant, atrodytų, jog privatūs miškai tvarkomi pavyzdingai!

Valstybiniai ir privatūs miškai skiriasi tik nuosavybės forma. Jeigu į mišką žiūrėsime kaip į ekosistemą, tai nėra jokio skirtumo tarp privačių ir valstybinių miškų. Tad ir jų tvarkymas turi būti vykdomas pagal tas pačias taisykles. Nuostatai yra vieni, bet dalis reikalavimų privatiems miškams negalioja... Tai kaip čia yra su lygiateise konkurencija, p. Gaižuti? Žinovai sako, kad pradžioje reikalavimai buvo vienodi, bet prieš 10 metų pradėtos daryti išimtys. Šiuo metu iš 40-ies Nuostatų punktų net 17 yra neprivalomi privačių miškų savininkams.

Reikalavimai valstybinių miškų atkūrimui yra labai aukšti, - sako Jurbarko miškų urėdijos urėdas Faustas Bakys. - Pavyzdžiui, atvažiuoja miškų kontrolieriai į atkurtą valstybinį mišką: puikus jaunuolynas, medžių įvairovė, bet hektare miško randama ne 3000 medelių, o 2950, ir miško atkūrimas vertinamas nepatenkinamai“.

 

Netikėtas privačių miškų atkūrimo „pagerėjimas“

Negalima teigti, kad visi privačių miškų savininkai neatkuria miško, jo neprižiūri, tačiau bendras vaizdas buvo ir tebėra labai prastas. Dauguma nieko nesodino, o jei ir pasodino, tai neprižiūrėjo: pasodintus medelius nustelbė žolės, krūmai, avietės, nugraužė žvėrys, kenkėjai ir panašiai. Net Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigia: „Matau tą patį, ką mato ir dauguma žmonių: valstybės miškai tvarkomi daug geriau negu privatūs, kur, deja, neretai siekiama vieno tikslo – greito ir gausaus praturtėjimo“ („Artojas“, 2010 m., Nr.8).

Miškininkai tikrai nelinki nieko blogo privačių mišikų savininkams, - sakė Jurbarko miškų urėdas. - Tiesiog miškininkai neįpratę miške matyti tokių vaizdų, nes jie gerai supranta, kad dėl to nukentės ateities miškai – bus daug krūmų, bet nebus medienos. Po karo viename hektare miško buvo 117 m3 medienos, o dabar – 240 m3. Tai pasiekta vadovaujantis miškininkystės mokslo pasiekimais, sodinant medžius kokybiškus sodmenis į jiems tinkamas augavietes, apsaugant juos nuo žvėrių ir kenkėjų, tikslingai ir laiku formuojant medynus, vykdant ugdomuosius kirtimus ir pan. O privačiuose miškuose dažnai gali pamatyti, kai medžiai auga ne savo augavietėse, pavyzdžiui, beržus augančius pušies augavietėje. Nebus ten našaus miško, ir nebus ten geros medienos. Pagal dabartinius reikalavimus taip atkurtas valstybinis miškas būtų vertinamas nepatenkinamai, o privatus – vadinamas atkurtu. Dėl to staiga prastai atkūrinėti privatūs miškai tapo „pavyzdingai“ tvarkomais“. Šia tema kai kurie miškininkai juokauja, kad miškų kontrolieriai valstybiniuose miškuose siekia surasti ką nors blogo (jei neras, sakys, kad blogai dirba), o privačiuose – ką nors gero.

Taigi, sveika konkurencija čia net iš tolo nekvepia. Pavyzdžiui, Nuostatų 8 punktas skelbia: „Paruošiant želdavietę ar želvietę miškui želdinti ar želti, nustatomas jos plotas ir, atsižvelgiant į jos sąlygas, nuleidžiamas paviršinis vanduo, pašalinami nepageidaujami medžiai ir krūmai, jų atžalos ir ataugos, taikomos priemonės miško kenkėjų ir grybinių ligų židiniams surasti, naikinti ir jų daromai žalai mažinti, biologinei įvairovei gausinti“. Bet šie reikalavimai privalomi tik valstybiniams miškams, o privačiuose miškuose nėra nei krūmų, nei kenkėjų, nei reikalo gausinti biologinę įvairovę.

Privačiuose miškuose taip pat neprivaloma vertinti ir miško želdinimo darbų kokybės, o štai valstybiniuose miškuose „miško želdinimo darbų kokybė vertinama pagal šiuos rodiklius: miško sodmenų kokybę, jų pasodinimo kokybę, želdinių tankį ir želdinių apsaugos kokybę“ (Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 27 p.). Tai kuo remiantis teigiama, kad pagerėjo privačių miškų atkūrimo kokybė, jei ta kokybė, apskritai, nevertinama? Valstybiniame miške kontrolieriai sodmenų aukštį matuoja su liniuote, suskaičiuoja kiekvieną medelį, o krūmais apaugusi privati kirtavietė nesismulkinant įvardijama kaip atkurta.

 

Privatininkai lepinami, miškų urėdijos skurdinamos

 

Jurbarko miškų urėdijos urėdo Fausto Bakio nuomone, nereikia realiai neįvykdomais biurokratiniais reikalavimais apsunkinti privačių miškų savininkų gyvenimo, tačiau negalima visko palikti savieigai, o tuo metu iki begalybės didinti reikalavimus valstybiniam miškų sektoriui. Privatūs miškai neturi pavirsti krūmynais – jie turi būti nors patenkinamai atkurti, kad ir ateities kartos galėtų džiaugtis miškais, o pramonė turėtų kokybiškos medienos. Privatininkai turi žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Pavyzdžiui, mokėti mokesčius už parduotą medieną. Kol kas šioje srityje – tamsus miškas. O naudojimasis miško keliais? Neteko girdėti, kad privačių miškų savininkai remontuotų miškų kelius. Pagaliau, nėra net įstatymų, kaip privatininkai galėtų tai daryti, jeigu ir norėtų. O LMSA nieko nėra padariusi, kad tokia tvarka atsirastų. Matyt, jie įsitikinę, kad viską už juos turi padaryti valstybė, o jų vienintelė pareiga - žertis pelną. Todėl miškų kelius remontuoja tik miškų urėdijos, skirdamos tam didelius pinigus. Kai kuriuose privačių miškų masyvuose keliai jau nebepravažiuojami, o melioracijos sistemos baigia užakti.

Iš miškų urėdijų reikalaujama vis daugiau pelno ir vis didesnių mokesčių į biudžetą, - sakė miškų urėdas F. Bakys. - Tačiau miškų urėdijos savo veikla tenkina visuomenės viešąjį interesą, o visuomenės interesai miške yra labai dideli: žmonės nori miškuose pailsėti, pagrybauti, pauogauti, pamedžioti, jiems reikia malkų, ir medienos, todėl turi būti geri privažiavimo keliai, tiltai, įrengtos poilsiavietės, pažintiniai takai, mašinų stovėjimo aikštelės, renkamos šiukšlės ir pan. Urėdijos turi dirbti pelningai, bet atskaitymai į biudžetą negali peržengti tam tikros ribos, už kurios prasidės miškų infrastruktūros degradacija, padaugės socialinių problemų: sunyks miškų lankytojams ir vietiniams gyventojams reikalingi miško keliai, prastės miškų priežiūra, del padidintų mokesčių teks atleisti darbuotojus, todėl periferijoj didės bedarbystė, emigracija. Ir tai pajausime ne iš karto, o per kelerius metus. Žmonės išsibėgios kas kur, ir net pagerėjus ekonominei situacijai atstatyti padėtį bus labai sudėtinga“.

Urėdas pateikė pavyzdį, kai praėjusį lietingą rudenį dalis Viešvilės seniūnijos miško kelių tapo sunkiai pravažiuojami lengvajam transportui. Kilo didžiulis nepasitenkinimas, nes žmonės nebegalėjo nuvykti į darbą, vaikai į mokyklą. Kaip ir visada kelius operatyviai suremontavo Jurbarko miškų urėdija, ir tam reikėjo nemažai lėšų. Seniūnijos pinigų neturi, gyventojai ir privačių miškų savininkai kelių taip pat nepajėgūs suremontuoti – tai kas tuos kelius suremontuos, kai visus miškų urėdijų pinigus paims į valstybės biudžetą?

 

Konferencija "Viskas apie saulės elektrines"