Apie žaliuosius Klaipėdoje PDF Spausdinti
Ketvirtadienis, 17 kovas 2011 11:41

ŽALIŲJŲ JUDĖJIMO PERSPEKTYVA KLAIPĖDOJE
(IR KITUOSE NE METROPOLIUOSE, IŠSKYRUS VILNIŲ IR KAUNĄ)


Profesorius Ramūnas Povilanskas, „Žvejonės“ veteranas

 

Šie pamąstymai dėl žaliųjų judėjimo perspektyvų pajūryje gimė ne iš gero gyvenimo. Kaskart ateinant į „Žvejonę“ ir matant tik minimalius vegetavimo požymius darosi liūdna. Kur tas įprastinis jaunimo šurmulys ir sveikas protesto akcijų planavimo nerimas? Kur pulkai „žalių“ merginų ir vaikinų, palinkusių prie kompiuterių ar prie protesto akcijų plakatų?

Štai kodėl nusprendžiau truputį „pastrateguoti“ ir pamąstyti, kur mes einame ir ką ten norime rasti. Visi matome, kokie spartūs socio-demografiniai pokyčiai vyksta dabar Lietuvoje. Emigruoja aktyviausia visuomenės dalis. Taigi, vėl tampa aktualūs XIX a. inteligentų esminiai klausimai: „Kas kaltas“ ir „Ką daryti“. Pamėginkime paanalizuoti situaciją ir paieškoti XXI a. vertų sprendimų.

Išeities teiginiai analizei ir kritikai:

  • Aktyvus jaunimas realiai pakėlė sparnus iš Klaipėdos (Plungės, Šiaulių, Alytaus ir kitų Lietuvos žaliųjų interneto puslapyje išvardintų ne metropolinių miestų), arba ruošiasi pakelti sparnus po studijų. Jei ne, tai užsiima kita, įdomesne visuomenine veikla. Jaunimas dabar yra aktyvus ir žingeidus, tačiau jam žaliųjų veikla labiau asocijuojasi su „skvatais“ Londone arba Barselonoje, bet ne su kasdiene protesto veikla savo miestelyje. Bent jau ne Klaipėdoje.

  • „Senukai“ (tie kam virš 40-ties) fiziškai ir visiškai neturi žaliųjų veiklai laiko.

  • Didėja amžiaus atotrūkis tarp potencialaus „žalio“ jaunimo, galinčio sudaryti naujosios „Žvejonės“ branduolį, ir „senukų“.

  • Dviratininkai, vydūnininkai, žolininkai, blaivininkai, rausvieji, žydrieji, gelsvieji ir kiti dabar garsiai besireiškiantys aktyvistai nelabai pageidaujami „Žvejonės“ patalpose dėl „atsipūtusio“ požiūrio į klubo nuosavybę ir tvarką („Žvejonėje“ nėra kam išplauti puodelius ar taures po jų lankymosi).

 

Šiuos išeities teiginius noriu paryškinti trimis pastebėjimais.

Pirmas pastebėjimas: paraginau „Žvejonės“ tarybos narius iš pasiūlytų 10-ies klubo ateities veiklos alternatyvų pasirinkti po tris ir apsispręsti, ką mes toliau veikiame (elementarus pradinis strateginės analizės veiksmas). Deja, siūlymas buvo arba ignoruojamas, arba nesuprastas. Ką gi, toliau sklandome padebesiais, stovėdami basi ražienoje šaltyje. Kaip sakė Mikė Pūkuotukas, kai nežinai kur nori nueiti, niekur nenueisi...

Antras pastebėjimas: „Žvejonės“ klubo patalpos, vienok, nėra nugyventos. Klubo jaunimas bent jau apsikuopia, išskyrus Užgavėnes, Jonines, Žolines, Klaipėdos pilies džiazo festivalį, Jūros šventę ir kitas „Žvejonės“ mylimas šventes, kuomet sulaukiama itin daug svečių. Gal net per daug sulaukiama...

Trečias pastebėjimas: Klubo įstatų perregistravimas ir narių suregistravimas trunka jau penktą mėnesį...

Remiantis šiais pastebėjimais, noriu paviešinti keturis esminius pamintijimus, kurie (turiu šiek tiek vilties) galėtų pagyvinti diskusiją dėl žaliųjų judėjimo perspektyvų pajūryje.

Pirmas pamintijimas: Reikia Klaipėdos rašantiesiems, kurie neabejingi aplinkosaugai, t.y., Erlandui Paplauskiui, Gintarui Grajauskui, keliems kitiems, ypač jaunimui, suteikti po skiltį kiekviename „Žaliosios Lietuvos“ numeryje. Laisva tema. Gautųsi mėnesinis vieno puslapio „Pajūrio žaliųjų balsas“. Jei tokia iniciatyva pasirodytų perspektyvi, tuomet galima būtų imti reikštis ir plačiau (delfyje, bernardinuose, dar kur kitur). Nes „spauda yra kolektyvinis organizatorius“, pasak V. Lenino.

Antras pamintijimas: Reikia nusiraminti, kad nėra aktyvaus jaunimo ir vis didėja amžiaus atotrūkis tarp potencialaus „žalio“ jaunimo ir „senukų“. Juk jei atsirastų bent vienas jaunas žmogus spindinčiomis akimis, jis galėtų viską apversti aukštyn kojomis. Net ir Klaipėdoje yra viltis, kad tokių gali atsirasti. Nes tai – 200 tūkst. gyventojų pajūrio miestas su universitetu ir laisva dvasia (vienas iš 20-ies Europos Sąjungos „Baltijos miestų“, kartu su Gėteborgu, Rostoku ir Gdansku).

Dar apie 130 tūkst. žmonių į Klaipėdą „gravituoja“ (čia dirba arba mokosi). Taigi, tinkamai viską organizavus, iš šio trečdalio milijono atsirastų keletas dešimčių aktyvistų, pasiryžusių dirbti žaliai idėjai.

Trečias pamintijimas: Visus jėgų likučius būtina sutelkti į „Žvejonės“ ketvirtadienių išsaugojimą. Labai gerai, kad Algirdas Švanys ėmėsi iniciatyvos juos puoselėti. Jei „žalieji“ žmonės žinos, kad bent ketvirtadieniais klubas gyvas ir įdomus, lengviau ras kelią čionai. Tačiau būtina kuo plačiau reklamuoti ir propaguoti „Žvejonės“ ketvirtadienius, ypač šiuolaikinėmis priemonėmis ir virtualiuose socialiniuose tinkluose (ne vien tik facebook‘e). Kažkas turėtų užsiimti ketvirtadienių patrauklumo stiprinimu. Kas?...

Ketvirtas pamintijimas. Niekas kitas taip nesužadina ir nesuvienija žaliųjų kaip sėkminga protesto akcija. Deja, niekas kitas taip nesuskaldo žaliųjų ir nenumuša jų ūpo kaip nesėkminga protesto akcija. Tuo metu, kai visų dėmesys Klaipėdoje nukrypo į atliekų deginimo gamyklos statybą, patyliukais stumiamas „Klaipėdos naftos“ plėtros į Melnragę klausimas. Klaipėdos uosto krova tuoj pasieks tą ribą, už kurios reikės apsispręsti, ar statyti naują giliavandenį uostą ir pilti fantasmagorišką „pramogų salą“ ties Antrąja Melnrage. Kažkas nori iššaudyti briedžius Kuršių nerijoje ir pastatyti naują žvejų uostą Nemirsetoje. Visos šios problemos reikalauja aktyvaus pajūrio žaliųjų įsikišimo. Sutelktų, sąmoningų ir motyvuotų žaliųjų. Spindinčiomis akimis.

 

 

 

 

 

Konferencija "Viskas apie saulės elektrines"