Radiacijos grėsmė PDF Spausdinti
Antradienis, 05 Balandis 2011 14:55


Radiacija – baisesnė už baisiausią okupaciją

 

Japonijoje, labiausiai technologiškai išsivysčiusioje šalyje, įvykusi Fukušimos atominės elektrinės avarija sukėlė visame pasaulyje nerimstančias diskusijas dėl atominių elektrinių saugumo. Iš naujo peržiūrimi esamų ir planuojamų AE projektai, kuriami nauji AE apsaugos modeliai. Nemažai pasaulio šalių stabdo nepatikimas branduolines jėgaines ir tikrina jų saugumą bei įšaldo savo branduolinės energetikos plėtros programas. Po avarijos Japonijoje vis daugaiu žmonių pasisako prieš branduolinės energetikos plėtojimą. Ir tik Baltarusijos, Rusijos ir Lietuvos politikai, nekreipdami dėmesio į tragiškus katastrofos Japonijoje padarinius, garsiai kalba apie naujų atominių elektrinių statybą.Visos trys elektrinės planuojamos istorinėse baltų žemėse, kuriose po rimtos avarijos žmonės negalėtų gyventi 250 tūkstančių metų. Istorija nežino baisesnio okupanto už radiaciją.

 

 

 

Per istoriją įvykusių AE avarijų analizė formuoja naujas branduolinės energijos gamybos saugumo koncepcijas. Specialistai teigia, kad grėsmę atominių elektrinių saugumui kelia šiandieninių technologijų netobulumas, o taip pat ir žmogiškasis faktorius, kurį aiškiai apibrėžti ir įvertinti yra sudėtinga. Kiekviena AE katastrofa branduolinės energijos tyrimams pateikia naujų faktų, taip pat meta naują iššūkį užtikrinti didesnį branduolinių reakcijų valdymo ir kontrolės saugumą.

Vertėtų užduoti klausimą – ar ne per didelė šio technologinio tobulėjimo kaina? Dar reikšmingesnis būtų ne kiekybinis, o kokybinis požiūris, keliant branduolinės energijos gamybos humaniškumo klausimą. Pasauliui ne kartą teko įsitikinti, kad atominės energijos gamybos technologija netikėtai gali virsti branduoliniu ginklu, nukreiptu prieš patį žmogų. Branduolinė energetika yra akivaizdus žmogaus kūriniuose aptinkamo gyvybės pratęsimo ir destrukcijos dvilypumo pavyzdys tiek erdvės, tiek laiko požiūriu.

Kokiais principais vadovaujasi priimantieji sprendimus siųsti žmones likviduoti avarijos padarinius į patį katastrofos židinį? Taip pat sunku suvokti, kokių jėgų vedini žmonės sutinka rizikuoti savo sveikata ir gyvybe, bandant kontroliuoti katastrofą? Sovietmečiu, likviduojant Černobylio AE pasekmes, nebuvo pasirinkimo. Buvo neginčytinas įsakymas. O ir tiesa apie tokios avarijos pavojingumą buvo slepiama nuo pasaulio. Kyla klausimas, ką apie realią situaciją žinojo tie, kurie nuvykę stabdyti radiacijos sklidimą į aplinką, žuvo baisioje agonijoje? Jei apie tokį likimą būtų žinoję dar prieš statant AE, ar jie pritartų energetinei nepriklausomybei, gaminant elektros energiją branduolinėse jėgainėse?

Šiandien informacijos trūkumu neturėtume skųstis (kitas klausimas dėl jos patikimumo). Tie, kurie šiandien dirba AE avarijos padarinių likvidavimo darbus, tikriausiai yra labai aukšto sąmoningumo žmonės, rizikuojantys savo sveikata ir gyvybe dėl kitų. Norėtųsi tikėtis bent dalelės tos atsakomybės iš siekiančiųjų „energetinės nepriklausomybės“, kurią jie galėtų pademonstruoti tiesiog sąmoningai vengiant įstumti žmoniją į tokį pavojų.

Viso pasaulio žalieji nepritaria atominių elektrinių statybai ir eksploatavimui. Avarijos atveju žala padaroma ne vienai valstybei, bet ir kaimynėms. Kita priežastis yra aplinkos teršimas, išgaunant ir sodrinant branduolinį kurą. Apie tai branduolinės energetikos šalininkai linkę nutylėti. Reiktų nepamiršti atitarnavusių AE uždarymo ir panaudoto branduolinio kuro saugojimo klausimo. Branduolinio kuro atliekų saugojimo problema kol kas apskritai neišsprendžiama. Dabartiniai branduolinės energijos gamybos procesai neleidžia įgyvendinti tolydumo principo.Vargu, ar atominių elektrinių statybų iniciatoriai sugebės užtikrinti švarią ateitį. Už atominių elektrinių „pigią“ energiją labai brangiai sumokės ateinančios kartos, kurioms reikės rūpintis elektrinių uždarymu ir branduolinių atliekų saugojimu ne vieną tūkstantį metų. Rimtos avarijos atveju ateities kartoms paliktume didžiules radioaktyvias negyvenamas teritorijas.

Lietuva susitelkė svarstymams apie japonų padarytas klaidas ir kaimynų neatsakingumą, rengiant AE projektus. Energetikos ministras A. Sekmokas paslaptingai kalba apie slaptus „svertus“, priversiančius kaimynus prisiimti atsakomybę už planuojamas AE statybas. Ar negalėtų tas svertas būti savo pačių AE projekto atsisakymas, šitaip priimant atsakingą ir humanišką sprendimą tiek Lietuvos gyventojų, tiek kaimynų atžvilgiu?

 

Konferencija "Viskas apie saulės elektrines"