Atominė energetika PDF Spausdinti

 

Achilo kulno papėdėje:

apmąstymai apie atominę energetiką

 

prof. Česlovas KALENDA

 

Branduolinė nelaimė Japonijoje atgaivino intensyvius ginčus dėl atominės energetikos perspektyvų: plėtoti ją ar visai jos atsisakyti? Pirmoji atominė elektrinė pradėjo veikti Obninske, netoli Maskvos, 1954 metais. Netrukus, 1956 metais, buvo paleista į darbą atominė elektrinė Didžiojoje Britanijoje, o 1957 – JAV. Nors pavojų keliantys įvairūs incidentai atominiuose objektuose prasidėjo nuo pat šios pramonės srities pradžios, t. y. XX a. viduryje, bet ryškesni visuomenės protestai prieš atominę energetiką kilo po Černobylio AE avarijos.

 

Atominė energetika: už ir prieš?

 

1986 m. balandžio 26 d. sprogo ketvirtasis Černobylio AE blokas. Tai buvo viena didžiausių praėjusio šimtmečio technogeninių katastrofų. Didžiulės Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijos buvo užkrėstos radioaktyviomis nuosėdomis. Radioaktyvūs debesys apgaubė daugelį Europos šalių, pasiekė net Norvegiją ir Suomiją. Į atmosferą buvo išmesta keli milijonai kubinių metrų dujų su radioaktyviomis dalelėmis, kurių kiekis daug kartų viršijo Hirosimos ir Nagasakio lygius. Černobylis tapo užnuodytos ir negyvenamos žemės simboliu.

Dėl Černobylio katastrofos sveikatos sutrikimų patyrė ir vėliau mirė per 8 tūkstančius žmonių (neoficialiais duomenimis, beveik dvigubai daugiau). Užregistruota 2 tūkstančiai skydliaukės vėžio atvejų. Užterštose teritorijose gimimų sumažėjo dvigubai, keliais metais sutrumpėjo gyvenimo trukmė. Pasaulis pasijuto sėdintis ant ugnikalnio viršūnės.

2000 m. gruodžio 15 d. galutinai išjungtas Černobylio AE trečiasis reaktorius. Taip ši elektrinė nustojo veikti. O kiek dar tęsis šio liūdnai pagarsėjusio atominio monstro sukelti padariniai?

Černobylio reaktoriaus sprogimas ir nuogąstavimai dėl galimų panašių incidentų ateityje, be abejonės, turėjo įtakos, priimant sprendimą uždaryti Ignalinos AE.

Ignalinos AE statyba prasidėjo 1973 m., nepaisant akademinės visuomenės protestų. 1983 metų pabaigoje pradėjo veikti pirmasis blokas, 1987 m. – antrasis. Elektrinėje buvo sumontuoti RBMK-1500 tipo reaktoriai, t.y. tokio pat tipo kaip ir Černobylyje, nors saugumo sistema vėliau, elektrinei tapus nepriklausomos Lietuvos valstybės objektu, buvo žymiai patobulinta. Tačiau nemažos dalies mokslininkų ir kitų visuomenės sluoksnių nerimas tiek dėl atominių jėgainių apskritai, tiek dėl Ignalinos AE išliko. Šie motyvai, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, tapo svarbiausiu argumentu įsipareigoti uždaryti Ignalinos AE. 2004 m. gruodžio 31 d. buvo visam laikui išjungtas pirmasis reaktorius, 2009 m. gruodžio 31 d. – antrasis.

 

Achilo kulnas

 

Radioaktyviosios atominių jėgainių atliekos nepatenka į orą. Jos surenkamos į konteinerius ir saugomos izoliuotos. Tai sudaro ištisą industrijos šaką, reikalaujančią didelio atsakingumo ir tikslumo. Visgi uždavinys patikimai apsisaugoti nuo neigiamo jų poveikio kol kas neišspręstas. Kaip tik dėl šios blogybės Austrija netgi visai atsisakė atominės elektrinės. Ypač nemažas galvosūkis yra didelio aktyvumo radioaktyvios atliekos.

Radioaktyvios atliekos - atominės energetikos Achilo kulnas, t.y. silpnoji vieta. Ši problema vis paliekama ateities kartoms. Kyla moralinė dilema: atominę energiją naudojo dabartinės kartos savo gerovei kurti, o šios gerovės negatyvūs šalutiniai padariniai užkraunami ant būsimųjų kartų pečių – ar tai teisinga?

Situacija panaši į pasaką: mes paleidome į pasaulį radioaktyvųjį džiną, nesuvokdami jo laisvės pasekmių, o vėliau paaiškėjo, kad nesugebame jo valdyti.

Kaip su šia problema dorojasi Lietuva? Šalia Ignalinos AE statomas atliekų laidojimo kapinynas. Jame bus laikomos tik kietos arba sukietintos trumpalaikės mažo ir vidutinio aktyvumo radioaktyvios atliekos. Pirmuosius 100 metų jos bus stropiai prižiūrimos. Po 300 metų atliekų aktyvumas natūraliai sumažės ir nekels pavojaus nei žmonėms, nei aplinkai. Panašūs kapinynai veikia JAV, Ispanijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir kt. Tai paviršiniai kapinynai. Tik Švedijoje radioaktyvių atliekų kapinynas yra po jūros dugnu.

 

Atominės energetikos kaina

 

Iki šiol atominės elektrinės buvo tik statomos, bet juk reikės šiuos įrenginius ir demontuoti, kai pasibaigs jų eksploatavimo laikas. Lietuvoje šis procesas jau prasidėjo. O kada pasibaigs?.. Tada ir paaiškės tikroji atominės energetikos kaina. Gal demontavimas bus brangesnis už visą šių jėgainių pagamintą energiją?

Branduolinio objekto eksploatavimo nutraukimas – tai ilgas ir daug išlaidų reikalaujantis procesas. Priklausomai nuo eksploatavimo nutraukimo strategijos, tai gali užtrukti apie 30 metų, kai radioaktyvūs įrenginiai pradedami išmontuoti tuoj pat po sustabdymo, arba 60–100 metų, kai didelio radioaktyvumo įrenginių demontavimas atliekamas praėjus gana dideliam laiko tarpui (30–70 metų), siekiant, kad dėl natūralaus skilimo sumažėtų tų įrenginių radioaktyvumas.

Tiesa rūsti, tad negalime pamiršti, kad mes gyvename ne griežtai determinuotame mechaniniame, o tikimybių pasaulyje, kuris dabar ypač neramus, apimtas krizių ir konfliktų, stichijos siautėjimo. Niekas nėra apsaugotas nuo įvairių atsitiktinumų, žmonių silpnybių, kurie atominės energetikos srityje gali būti lemtingi ir nepataisomi. Taigi nesame garantuoti, kad žmonija, pasiekusi laikiną pergalę ir gerindama savo buitį, nepatirs pralaimėjimo platesniu – būties – požiūriu. Hirosima ir Nagasakis, Černobylis, Fukušima – pakankamai svarūs argumentai, bylojantys, jog žmogus, paviršutiniškai mąstydamas apie gėrio ir blogio kategorijas ir siekdamas vien techninės galios didinimo, sukuria planetoje mirtiną pavojų. Atominė elektrinė – tai atominė bomba, gaminanti elektrą, sakė fizikas P. Kapica. Branduolinių nelaimių jau įvyko bent dešimtyje šią industriją plėtojančių valstybių

Žmonija susidūrė su dilema: atsisakyti branduolinių jėgainių ir energiją gamintis kitokiu būdu ar rizikuoti, eksploatuojant atomines elektrines ir branduolines atliekas saugant specialiose vietose? Kas geriau?

Šiuo klausimu nėra vienos nuomonės. Daugelis mokslininkų atominę energiją laiko neišvengiama. Suprantama, atominė energetika reikalauja aukštos technologinės kultūros. To galima pasiekti. Kartu mokslininkai nepervertina atidirbusio AE kuro radioaktyvumo pavojaus. Deja, tam tikras rizikos laipsnis visuomet išlieka, o tikroji padėtis paprastai paaiškėja tik įvykus nelaimei, iki kurios informacija neretai slepiama nuo visuomenės.

Kita vertus, problemiški ir kiti energijos gaminimo būdai. Deginant naftą ar dujas šiluminėse elektrinėse teršiama atmosfera, kenkiama sveikatai, stiprinamas šiltnamio efektas, keičiamas klimatas.

Siekiant išsaugoti švarią aplinką, vis didesnis dėmesys skiriamas alternatyviesiems, arba atsinaujinantiems, energijos šaltiniams. Iš jų ženkli vieta tenka vandens energijai. Bet hidroelektrinių statyba, upių užtvenkimas, dugno gilinimas ir kiti darbai trikdo normalų vandens tekėjimą, upių gyvūnijos gyvenimą. Visa tai kuria nepalankią ekologinę situaciją. Hidroenergetika ekologiškai pranaši globaliu požiūriu, o lokaliai - ji turi neigiamybių. Kita vertus, hidroelektrinių užtvankos duoda ir naudos: susidaro palankios sąlygos drėkinimui, laivybai, žūklei, rekreacijai. Todėl daug hidroelektrinių statoma Vakarų Europoje, Turkijoje, Japonijoje. O JAV jų atsisakoma. Beje, hidroelektrinių demontavimas irgi labai brangus.

Ekologiškai švariausia yra vėjo, tiesioginė saulės ir geoterminė energija. Daug vėjo jėgainių pastatyta JAV, Vokietijoje ir kitose ES šalyse. Tiesa, žmonės skundžiasi, kad vėjo malūnai gadina peizažą, užstoja erdvę, išbaido ir žaloja paukščius. Bet tai yra mažesnis blogis nei įprastinių elektrinių skleidžiama tarša.

Daugelyje šalių nauji namai neįsivaizduojami be saulės kolektorių ant stogų. Saulės baterijomis gali būti varomi ir automobiliai. Vokiečių mokslininkas Feliksas Paturis saulę pavadino kelrode žvaigžde energetikos padangėje. Ar tai ne pranašiški žodžiai?..

Beje, saulė – taipogi branduolinis reaktorius, bet, laimei, ji labai toli. Jos radioaktyvias daleles išsklaido kosmoso platybės, jas sulaiko ozono sluoksnis. Žinoma, tam tikra dalis tenka ir mums, bet tai natūralus radioaktyvus fonas.

Saulės, vėjo, žemės gelmių energija, biokuras – štai kas gera Lietuvai.

 

Konferencija "Viskas apie saulės elektrines"